Vasarą susitikome su buvusia Vydūno gimnazijos mokine Audinga Kučinskaite, kuri dalyvavo projekte „Pagalba vaikams“. Ji su dar keliasdešimt savanorių iš skirtingų pasaulio šalių vyko į Mozambiką, Itoculo gyvenvietę. Ten mergina padėjo vietos gyventojams statyti bei kurti mokyklas, kūrė reportažus apie afrikiečių kasdienybę. Audinga teigė, jog šešis mėnesius Mozambike gyveno visiškai atsiskyrusi nuo įprasto mūsų gyvenimo tempo ir patogumų. Ji pasinėrė į visiškai kitą erdvę, kuri jaunajai lietuvei visiškai svetima savitais įpročiais, mąstymu ir aplinka. Nedaug keliautojų gali pasigirti žygiais į „Juodosios“ Afrikos regioną, kadangi ten patekti gali stiprūs žmonės tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O kur dar maliarija ar cholera, nuo kurios kenčia visas skurdusis regionas.
Ištvermė skudžiausiame pasaulio regione
Mozambikas, kaip ir visas pietų Afrikos regionas, kenčia nuo didelio skurdo. Mums, gyvenantiems modernioje aplinkoje, sunku suprasti, jog namai čia statomi iš molio, stogus dengia dažniausiai šiaudais, o viduje nėra jokių patogumų: nei tualetų, nei vonios, nei įmantrių spintelių. Vanduo nėra lengvai prieinamas, dažniausiai reikia eiti jo parsinešti 2-3 kilometrus, kartais tenka nueiti apie keliasdešimt kilometrų. Kaip savanorė laiške mamai rašė, jog: „5 tūkstančiai žmonių turi tik vieną vandens pompą“. Audingai pasisekė, jog šalia buvo vandens talpykla, kurioje buvo pakankamai geros kokybės vandens. Parduotuvių, žinoma, gyvenvietėje nėra. Ji rašė: „…pieno nėra kur nusipirkti, tualetinis popierius čia prabanga, paprasčiausiam turguj nėra nieko naudingo, o kokybiško vandens maža…“.
Audinga prasitarė, jog afrikiečiai negali pasigirti ir geru išsimokslinimu. „Nieko čia nuostabaus,- kalbėjo ji,- juk jie neturi vadovėlių“. Buvusi abiturientė pasakojo, kad dažydami mokyklas, jie ant sienų nupiešdavo tai žemėlapį, tai gyvūnus tam, kad jie žinotų, kas tai yra. „Keleto labiau išsilavinusių suagusiųjų paprašiau parodyti, kur yra Afrika, tačiau niekas neparodė pirštu teisingai“- dėstė Audinga.
Žmonių pasyvumas ir noras „gauti“
Savanorė ne kartą rašė, jog vietiniai gyventojai labai pasyvūs. Pasak jos, mozambikiečiai viską įpratę gauti už dyką iš organizacijos, su kuria ji ten vyko. Laiške Audinga minėjo: „…gavome pasiūlymą pastatyti filmą apie vandens filtrus, o jie pareiškė, kad nori pinigų arba marškinėlių už tai, kad vaidina! Jie puikiai žino, kad mes esame savanoriai. Stengiamės jiems padėti, bet jie nesupranta, nenaudoja suteiktų galimybių. Pas juos žodis „ačiū“, „prašau“ ar „atsiprašau“ neegzistuoja“. Ji rašė, jog miestuose žmonės elgiasi ne ką geriau. Štai vieną kartą einant gatve, girdėjo, kaip jai už nugaros šaukė: „Ei, baltoji, duok pinigų!“. Savanorė laiške rašė: „Miestuose žmonės labai erzinantys. Dvidešimt kartų bandys ką nors parduoti, sekios iš paskos, bandys sukelti gailestį ir visada apgaus perkant“. Vagystės dažniausiai nebūna piktavališkumo ženklas, nes žmonės taip elgiasi dėl tos pačios paprastos priežasties– nepritekliaus.
Akivaizdi hierarchinė sistema ir korupcija
Mozambikas kenčia ne tik nuo skurdo, išsilavinusių žmonių trūkumo, jų pasyvumo ir plintančių pavojingų ligų, tačiau čia klesti korupcija. Audinga rašė: „Policininkai labai gerai gyvena ir, žinoma, mėgaujasi savo valdžia. 50 km kelyje chapa (viešasis transportas, panašus į autobusą, kuris veža žmones) sustojo tris kartus dėl policijos. Akivaizdžiai, be jokių klausimų, vairuotojas davė jiems pinigų, kad galėtų tęsti savo kelionę. Visi tai matė ir visi tylėjo. Tai tęsėsi kiekvieną dieną važiuojant tuo pačiu keliu“. Kitame miestelyje Audinga ypač skundėsi policininkų lėbavimu: „Jie kabinėjasi prie baltųjų, prašo parodyti vizas ir bando gauti kyšį“.
Į Itoculo gyvenvietę, kurioje gyveno ir dirbo Audinga, buvo atvykęs ministras su palyda. Laiške ji ypač pabrėžė: „Niekur neįmanoma pamatyti tokių stambių žmonių. Jie atrodė, kaip ką tik išlipę iš savo sostų“.
Grožėjosi baobabais, chameleonais, moliuskais…
Keliaudama po pietinę Mozambiko dalį, Audinga pamatė labai daug egzotiškų gyvūnų, apie kuriuos žinome tik iš vadovėlių, interneto ar filmų. „Buvome Nacaloje. Tai gamtos rojus: baltas smėlis, palmės, baobabai- nenupasakojama. Paplūdimy gali rasti visokių gyvių, išmestų iš vandenyno: jūros ežių, medūzų, krabų, milžiniškų kriauklių“. Audinga pasakojo, kokie gražūs chameleonai, įvairūs driežai, gepardai. Savanorė savo kambaryje laikė apuoką, vėliau prisijaukino driežą. Kartą namų sargui teko užmušti besispjaudančią nuodais gyvatę.
Dabar Audinga yra visai kitoje žemės rutulio pusėje– Londone, Westminster universitete, studijuoja filmų ir TV režisūrą. Džiaugiamės, jog grįžusi į Lietuvą, ji vėl įžengė į Vydūno gimnaziją, tiesa, labai pasikeitusią ir sumodernėjusią. Tikimės, kad buvusi vydūnietė dar ne kartą garsins Lietuvos vardą.
