Gegužės 6 dieną nemaža dalis antrų, trečių klasių mokinių, keli pirmokai ir mokytojos Alicija Odinbergienė, Audronė Stasiulienė, Daiva Trijonienė, Vilma Zėčienė išvyko į Šiaulius.
Pirmiausia buvo nutarta aplankyti VU Šiaulių akademiją. Be visų išgirstų ir pamatytų edukacinių dalykų, bene labiausiai visus sužavėjo unikalus kambarys, skirtas lietuviškai valiutai pagerbti. Nuo lubų iki grindų patalpa, net baldai, apklijuoti jau iš apyvartos išimtais lietuviškais centais ir metaliniais litais. Iš pinigų sukurtas net ir Lietuvos žemėlapis. Išklausę įdomaus pristatymo apie įvairių studijų galimybes šioje akademijoje, gavę dovanų visi patraukė toliau.
Kitas aplankytas objektas – baltų kultūros pažinimo centras „Baltų kelias“. Ten buvo galima įsitraukti net į keturis interaktyvius žaidimus. Biometriniais duomenimis paremtas žaidimas „Baltų „profesija“ leido pamatyti, kaip atrodytų žmogus, pasirinkęs verpėjos, audėjos, kario, žvejo ar kitą profesiją, ir atsisiųsti tokį portretą nuskenavus QR kodą. Kitas edukacinis žaidimas „Pažink baltiškus daiktus“ supažindino su baltų genčių buityje naudotais daiktais. Krentant įvairiems objektams, reikėjo identifikuoti, kurie priklauso baltiškajam laikotarpiui ir tematikai, o kurie – ne. Žaidimo „Nukeliauk į baltų kasdienybę“ technologija leidžia žmogų, stovintį prieš kamerą, perkelti į unikalią papildytos realybės aplinką, kurią jis pats pasirenka. Daugiausia erdvės palikta žaidimui-instaliacijai „Baltų gyvenimas“ – ant specialiai paruoštos, lietimui jautrios plokštumos projektoriai, jutikliai pristato atskirų baltų genčių savitumą, taip pat bendrus baltiškosios gyvensenos aspektus. Tai garsais, šviesomis užpildyta erdvė, kuri dar geriau leidžia pažinti senovės baltų kultūrą ir gyvenimą.
Paskutinis aplankytas objektas (ir pagrindinis kelionės tikslas) – Valstybinis Šiaulių dramos teatras ir spektaklis „Man šiandien – Hamletas“. Tai vienos dalies spektaklis ne tik V. Šekspyro „Hamleto“ motyvais. Būti ar nebūti? O jeigu būti – tai kaip? Spektaklis kelia tuos pačius hamletiškus klausimus, tačiau žvelgia į garsiąją V. Šekspyro pjesę jauno žmogaus akimis. Kaip būti, jei esi sutrikęs, išduotas, jei praradai pasitikėjimą brangiausiais žmonėmis? „Kaip būti, jei man šiandien – Hamletas?“ – klausia spektaklio herojai ir nepalieka savo abejojančio herojaus vienišo neišsprendžiamų dilemų labirinte, teikia vilties, kad kartu ieškoti atsakymų yra ne mažiau svarbu, nei juos rasti. Tiesą sakant, reginys nė vieno nepaliko abejingo – kas puolė aiškintis siužeto vingrybių, kas skaičiavo, kiek veikėjų mirė ir kaip, kas klausinėjo draugų ir mokytojų apie neaiškius epizodus, o kas jau rezgė planus apie kitas keliones ir spektaklius, kuriuose norėtų apsilankyti.
Ir svarbiausia, ko gero, šioje kelionėje buvo tai, kad nemaža dalis, ypač tų, kurie buvo skeptiškai nusiteikę, suprato, kad norint pamatyti ir pajusti mažą stebuklą, tereikia tiek nedaug – neuždaryti savęs į išankstinio nusistatymo rėmus, žvelgti į pasaulį atviromis akimis ir norėti patirti, pamatyti, pajausti…
Tekstas mokytojos Vilmos Zėčienės
Pavydėtinai prasminga ekskursija.