Ištrauka iš laikraščio „Šilutės naujienos“
2010-09-09
Arbatinis šaukštelis aktorės lėlininkės Editos ZĖČIŪTĖS rankose atgyja ir, panorėjus, ima kalbėti. „Lėlininko specializacija tai darbas ne tik su lėle, o su bet kokiu objektu”, – gajus mitus paneigia šilutiškė. Ji yra vienas iš Vilniaus „Lėlės” teatro naujų vėjo gūsių – aštuoni jaunieji teatralai, tik pabaigę studijas, pakviesti dirbti šiame teatre ir įnešti šviežumo.
Televizijos žiūrovai jau galėjo pastebėti šilutiškę E.Zėčiūtę ir TV3 pradėtame rodyti naujajame seriale „Širdys paklydėlės”, kuriame ji vaidina vieną pagrindinių vaidmenų.
Pokalbis su charizmatiškąja Edita – apie lėlių teatro filosofiją ir poeziją, gyvenimo iššūkius ir netikėtumus filmavimo užkulisiuose, kai teko laukti ne riterio spindinčiais šarvais, o gelbėtojo su spindinčiu rakteliu, nes mergina užstrigo prirakinta prie radiatoriaus.
Naujajai kartai – dideli iššūkiai
Šiuo metu E.Zėčiūtės gyvenime yra tiek veiklos ir darbų, kad ji juokauja, jog reikėtų paros ne su 24, o su 25 valandomis.
Vilniaus „Lėlės” teatro aktorių amžiaus vidurkis – beveik 50 metų, todėl jaunimas buvo verkiant reikalingas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) šių metų bakalaurai, Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio kurso auklėtiniai, daugiau negu po 30 metų pertraukos iš pagrindų atnaujino šio teatro kolektyvą. „Svarbiausia mūsų užduotis – kuo daugiau pasėti, kad būtų ką pjauti”, – apie naujuosius darbus teatre kalba Edita.
Iššūkiai laukia ne tik E.Zėčiūtės, bet ir kitų jos grupės draugų. „Teatras mums sudaro visas galimybes dirbti, atviras bet kokiems pasiūlymams, idėjoms, todėl turime pateisinti lūkesčius. Įrodyti, kad esame ne prastesni už senbuvius, prikviesti į teatrą įvairaus amžiaus žiūrovus”, – iššūkius vardija mergina.
Jauniesiems lėlininkams nuo naujojo sezono pradžios iškart teks vaidinti net šešiuose spektakliuose. Iki Naujųjų metų planuojama į teatro „Lėlė” repertuarą įtraukti 3 suaugusiems skirtus diplominius teatralų spektaklius, rodytus šių metų debiutų festivalio „Tylos!” programoje.
Kitas šilutiškis, „Lėlės” meno vadovas Algirdas Mikutis stato muzikinį spektaklį vaikams pagal Justino Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas”, kuris bus rodomas gruodį. Pasak režisieriaus, tai turėtų būti ne infantilus muzikinis spektaklis vaikučiams, o normalus miuziklas su dainomis, šokiais, humoru.
Kaip atrodo ir ką veikia lėlininkas? To nežinojo nė pati E.Zėčiūtė, kai prieš 4 metus stojo į LMTA. Stodama į aktorinį turėjo rinktis tam tikrą pakraipą, kurių buvo dvi: aktoriaus – renginių vedėjo bei aktoriaus lėlininko. Pasirinko lėlininkės kryptį, nes, Editos manymu, bet koks geras aktorius renginį vesti mokės ir be studijų.
Dabar ji gali tvirtai paneigti mitus, kad lėlininkas visada būna pasislėpęs už lėlės, kad spektakliai orientuoti vaikams, ir sako, jog lėlių teatras išgyvena tikrą renesansą. Kaip pavyzdį ji papasakoja vieną iš diplominių spektaklių pagal Kazio Borutos knygą „Jurgio Paketurio klajonės…” Aktoriai scenoje iš pluošto laikraščių per kelias sekundes padaro lėles ir su jomis pasakoja istoriją. Susikurto žmogaus figūrą vaizduojančios lėlės nesujungtas kūno dalis valdo skirtingi aktoriai.
Šilutė – tarsi atskiras pasaulis
Nuo pat vaikystės Edita buvo arti teatro, lankė dramos studiją Vydūno gimnazijoje, kurioje mokėsi, tik tuomet dar nežinojo, ar teatras bus svarbus jos gyvenime. Kai po mokyklos baigimo įstojo į lietuvių filologiją ir režisūrą Klaipėdos universitete, o po metų metė studijas ir atvyko į stojamuosius LMTA Vilniuje, buvo skeptikų, sakančių, „kaip tu su tokia galva ant pečių stosi į aktorinį”…
„Kas iš to, kad uždirbsi maišus pinigų, bet to darbo nemylėsi? Ne piniguose laimė”, – kad ir banalią, tačiau būtent jai tinkančią tiesą pakartoja mergina.
Mama dukrai pasakė, kad gerbs ir laimins bet kokį jos pasirinkimą. Mamą Edita vadina ir viena didžiausių savo įkvėpėjų, nes su ja pabendravusi į Vilnių grįžta kupina naujų jėgų. „Kūrėjo kelias – nuolatinės įkvėpimo paieškos”, – mano aktorė. Reikia kuo daugiau domėtis knygomis, filmais – tai yra tai, nuo ko ji pati pailsi. Pripažintų kino režisierių darbai ir meistriška aktorių vaidyba yra pavyzdys, kaip gerai galima vaidinti.
Pasak E.Zėčiūtės, teatras – aktoriaus dialogas su žiūrovu. Svarbu, kad jis pasiektų sielą, iššauktų ką nors viduje, sukeltų atpažįstamumo momentą, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, mintyse arba garsiai galėtų sušukti – „Taip! Jis nemeluoja”.
Tiesa, ji pripažįsta, jog pati jau niekada negalės eiti į teatrą ir būti tik žiūrovė. „Teatras – atskiras pasaulis. Kai grįžtu į Šilutę, atrodo, kad ir čia – atskiras pasaulis”, – sako sielą teatrui atidavusi aktorė.
„Tai buvo seniai ir netiesa!” – kvatojasi Edita, paklausta, kaip gimė internete plaukiojantis jos muzikinis pseudonimas – Olegas Editkovskis. Vėliau atskleidžia tik tiek, kad Editkovskį pagimdė eilinis užkulisio juokas. Vienas kurso vadovų G.Storpirštis buvo suinteresuotas, kad lėlininkai atsiskleistų kuo visapusiškiau, organizuodavo akademijos kūrybos vakarus. Jų metu E.Zėčiūtė atliko savos kūrybos dainų ir dėstytojo paskatinta tapo dainuojamosios poezijos atlikėja, koncertavo ne viename koncerte.
Užstrigo prie radiatoriaus
Pirmame kurse nusifotografavusi beveik visose kino aktorių atrankose šią vasarą Edita sulaukė skambučio – ji atitiko tą herojaus tipažą, kurį įsivaizdavo serialo „Širdys paklydėlės” kūrėjai. E.Zėčiūtė vaidina savo metų jauną merginą Moniką, užaugusią toli gražu ne šiltnamio sąlygomis, nepažįstančią abiejų savo tėvų, visą gyvenimą praleidusią su močiute… „Absoliuti gerietė. Naivi ir nuoširdi”, – taip savo vaidinamą Moniką apibūdina aktorė.
Anot jos, monikų dideliuose miestuose jau mažai likę – mergaitės tampa panelėmis labai anksti. Šilutėje ji atranda kur kas daugiau tokio tipažo merginų. E.Zėčiūtė svarsto, jog pati gyveno visiškai atvirkščiai nei jos herojė. Vienturtę dukterį tėvai labai myli ir lepina, ji visuomet viską turėjo. Aktorei tenka vaidinant suimti save ir pastatyti į duotas aplinkybes, situaciją. Ji turi gerai suprasti žmonių jausmus, jų psichologiją.
Gerų patarimų pradedančiajai aktorei negaili ir ilgametę patirtį turintys seriale vaidinantys kolegos Vaiva Mainelytė, Vytautas Tomkus, Andrius Kaniava.
Paraginta prisiminti įsimintiną epizodą iš filmavimo Edita papasakoja istoriją, kuri, pasak jos, buvo juokinga visiems, išskyrus ją.
Merginai penktadienį reikėjo suspėti į traukinį, važiuojantį į Klaipėdą, todėl jau prieš filmavimą komandai pasakė, kad turės išeiti anksčiau. Lyg tyčia, viskas ilgai užsitęsė, o filmuojant sceną, kurioje ji sėdi prirakinta antrankiais prie radiatoriaus ir jos ateina išgelbėti, dar pajuokavo, kas būtų, jei raktelis nulūžtų. Pagal niekšybės dėsnį taip ir įvyko – rodant kadrą stambiu planu, kur atrakinami antrankiai, raktas nulūžo. Visa komanda bandė juos atrakinti kaišiodama įvairias vielas, bet niekas negelbėjo. Teko vienam gelbėtojui važiuoti į kitą vietą, kur filmuojamas kitas serialas, pasiskolinti atsarginio rakto.
Laukiant pagalbos, kad išnaudotų laiką, buvo filmuojamos kitos scenos, tačiau niekur kadruose nerodoma Editos ranka, nes tuo metu ji sėdėjo prirakinta prie radiatoriaus…
Nors pavėlavo į traukinį, galiausiai istorija baigėsi laimingai, kaip tikroje muilo operoje, kurioje vaidina aktorė.
